Gydytojai privertė mane operuotis
Pabudau po vaginoplastikos ir supratau, kad tai buvo katastrofa. Gydytojai mano apgailestavimą vadino OKS. Dabar kalbu, kad kiti žinotų: jūs nesate blogas, jei to gailitės, ir jūs nesate vienas.
Apžvalga
Richie Herron, gėjus, turintis sunkų negydytą OKS, pasakoja, kaip medicinos specialistai pastūmėjo jį 31-erių atlikti vaginoplastiką, po kurios jis liko su lėtiniu skausmu ir be lytinio pojūčio. Iškart pasigailėjęs operacijos, jis patyrė „gaslighting“ iš lyčių klinikos – jo gailestis buvo nurašytas kaip psichikos liga – ir jis buvo išrašytas. Dabar detransicionavęs, jis prabyla, kad įspėtų kitus ir suteiktų paramą tiems, kurie jaučiasi įkalinti gailesčio.
Pilnas vaizdo įrašo santrauka
Richie Herron pradeda pasakodamas apie akimirką, kai pabudo po vaginoplastikos ir iškart suprato: „tai katastrofiškai nepavyko“. Jis apibūdina pooperacinį vaizdą kaip atrodantį „tarsi koks gyvūnas būtų apkandžiojęs tą vietą“, sumušta, ištinusi oda buvo taip smarkiai prasivėrusi, kad „vienu metu atrodė, jog turiu tris vaginas“. Vienintelis pojūtis, kurį jis dabar jaučia, yra „gilus skausmas“, ir jis prarado bet kokią galimybę patirti orgazmą. Jis sako ne kartą kartojęs lyčių klinikai: „Aš gailiuosi, neturėjau to daryti“, tačiau jam buvo atsakyta: „ne, tu nesigaili“, o jo gailestis perinterpretuotas kaip anksčiau buvusio OKS simptomas ir naujai diagnozuoto „nestabilaus asmenybės sutrikimo“ požymis. Po metų, kai, jo žodžiais, buvo „gaslightinamas“, jis buvo išrašytas kaip tik prasidėjus karantinui, paliekant jį jaustis „išspirtu į gatvę“. Atsigręždamas atgal, Richie sako, kad jis niekada iš tiesų nesijautė „viduje kaip moteris“. Vietoj to jis buvo 27 metų gėjus, turintis sunkų, negydytą obsesinį-kompulsinį sutrikimą, slegiančią tos pačios lyties trauką, kurią bandė „išmelsti“ pasitelkdamas pornografiją, ir chaotišką gyvenimo istoriją, apimančią tėvų skyrybas bei socialinę izoliaciją. Penkerius metus trukusią „lyties terapiją“, kurią jis gavo, jis apibūdina kaip ideologinį instruktavimą – „mokymą“ queer teorijos, kuri kiekvieną diskomfortą perrėmindavo kaip „cis-seksizmą“ ar „internalizuotą transfobiją“. Kai jis išreiškė nenorą operuotis, jam buvo pasakyta, kad jei jis to nenorės, bus išbrauktas iš klinikos – grasinimas, ištartas tuo metu, kai jis taip pat piktnaudžiavo medžiagomis ir buvo itin pažeidžiamas. Frazė „tu esi idealus kandidatas lyties keitimo operacijai“ buvo kartojama taip dažnai, sako jis, kad tai ėmė priminti konkurso laimėjimą. Richie mano, kad medicininis kelias buvo pateiktas beveik visai nerealiai aptariant rizikas. Jis išvardija komplikacijas, apie kurias nebuvo perspėtas – šlaplės stenozę, dėl kurios šlapinimasis tampa kankinantis, nekrozę, nuolatinį erotinio jautrumo praradimą – ir pažymi, kad sutikimo forma „nepakankamai detali“. Jis taip pat aprašo siurrealistinę priešoperacinę konsultaciją: chirurgas su juo beveik nekalbėjo, vyriausioji slaugytoja tik patikrino, ar jis atliko plaukų šalinimą, o paskutinį kartą savo nepažeistą vyrišką anatomiją jis matė naktį prieš operaciją, kai paklausė savęs: „ką, po velnių, aš darau?“ Dabar jis visą procesą laiko „apgaudinėjimo“ forma, kuri išnaudoja žmones, kurie, kaip ir jis, desperatiškai ieško pabėgimo nuo psichikos ligos ir izoliacijos. Nuo tada, kai prieš dvejus su puse metų prabilo viešai, Richie buvo vadinamas „sukčiumi“, „fašistu“ ir „TERF“, ir sako, kad detransicionuojantiems keliami neįmanomi standartai, o transicionuojantiems net nereikalaujama pripažinti gailesčio. Jis pabrėžia, kad prabilimas išgelbėjo jam gyvybę ir suteikia prasmę: „Aš tiesiog noriu, kad žmonės žinotų, jog jei tu gailiesi, tu nesi blogas žmogus.“ Jis ragina visus, svarstančius operaciją, „padaryti sau paslaugą ir to nedaryti“, teigdamas, kad statistiniai duomenys rodo, jog pooperacinis savižudiškumas didėja, o ne mažėja. Šiandien jis vėl gyvena kaip vyras, yra santykiuose ir randa prasmę suteikdamas kitiems leidimą būti sąžiningiems dėl savo paties gailesčio.