Detranziciją patyrusio vyro patirtis
Kai socialiai priimtina nuolat šikti ant vyrų… jie linkę nusižudyti… Vyrai verčiau atsisakytų vyriškumo tapatybės arba mirtų, nei kentėtų mizandriją.
Apžvalga
Waffling Willow paaiškina, kodėl išsiskyrusieji vyrai beveik niekada viešai nekalba: radikaliosios ir liberaliosios feministės juos pažymi kaip „iškrypėlius“, o trans bendruomenė juos patyčia grąžina į moterišką tapatybę, palikdama be jokios paramos. Jis teigia, kad mizandrija – tiek iš feministų, tiek iš trans moterų – vaizduoja vyriškumą kaip neišgelbėjamai blogą, todėl išsiskyrusieji vyrai arba vėl pereina į moterišką tapatybę, kad atgautų pripažinimą, arba nusižudo.
Pilnas vaizdo įrašo santrauka
„Detransiciją patyrusio vyro patirtyje“ Waffling Willow – kuris save įvardija kaip detransiciją patyrusį vyrą – pradeda pastebėjimu, kaip retai tokie vyrai kaip jis viešai kalba apie detransiciją. Jis sako, kad dauguma detransiciją patyrusių vyrų arba tyli, arba yra išstumiami iš platformų patyčiomis, ir jis nori paaiškinti kodėl. Jis išvardija penkias pagrindines priežastis: (1) skirtingai nei detransiciją patyrusios moterys, detransiciją patyrę vyrai nėra „įtraukiami“ radikalių ar liberalių feminisčių; (2) visuomenė bet kokį grįžimą gyventi kaip vyrui laiko „grįžimu į blogį“, ypač jei vyras yra baltasis; (3) vyrai neturi kolektyvinių paramos tinklų; (4) vyriškos hierarchijos baudžia už moteriškumą; ir (5) trans moterys dažnai jaučiasi turinčios teisę nukreipti mizandriją į detransiciją patyrusius vyrus. Jis įspėja, kad vaizdo įrašas įžeis ir trans moteris, ir feministes, o tada pabrėžia, kad „ne visi“ nė vienos iš šių grupių nariai taip elgiasi. Willow teigia, kad radikalios ir liberalios feministės, kartu su daugeliu lyčiai kritiškų balsų, detransiciją patyrusius vyrus pasitinka kaltinimais autoginefilija ir „iškrypimu“, taip išstumdamos juos iš interneto. Priešingai, detransiciją patyrusios moterys priimamos kaip „nekaltos patriarchato aukos“ ir joms siūloma emocinė bei socialinė parama. Ši nelygybė, jo teigimu, įtikina daugelį moteriškų ar savęs nekenčiančių vyrų, kad likti – arba vėl pereiti – į moterišką personą yra saugiau ir socialiai labiau apdovanojama. Jis sieja šią dinamiką su platesne kultūrine mizandrija: testosteronas vaizduojamas kaip „smurtinis narkotikas“, vyriškumas prilyginamas nusikalstamumui ir plėšrumui, o berniukai mokomi savo seksualumą laikyti iš prigimties žalingu. Tokioje aplinkoje tranzicija gali atrodyti kaip pabėgimas ir nuo feministinio pasmerkimo, ir nuo alfa patinų patyčių. Tada jis apibrėžia, jo manymu, egzistuojančią „vyrišką hierarchiją“: viršuje – vyriški heteroseksualūs vyrai, po jų – mažiau mačistiški heteroseksualūs vyrai, vyriški gėjai, moteriški heteroseksualūs vyrai ir galiausiai moteriški gėjai. Detransiciją patyręs vyras, kuris hormonais ar operacijomis feminizavo savo kūną, atsiduria pačiame dugne, susiduria su dominuojančių vyrų pašaipomis ir moterų įtarumu. Willow taip pat pristato „transmaksinimo“ (transmaxing) sąvoką, kai save incelais laikantys asmenys pereina tranziciją, nes mano, kad net „negraži moteris“ turi geresnes seksualines perspektyvas nei „negražus vyras“. Kai žmogui atlikta lytinių organų operacija, detransicija gali pasirodyti neįmanoma, o tai veda arba į pakartotinę tranziciją, arba į savižudišką neviltį. Visame pasakojime jis pabrėžia, kad vyrai yra atgrasomi nuo pažeidžiamumo rodymo, apsikabinimų ar artimų platoniškų ryšių kūrimo, o prisistatymas kaip moteriai gali suteikti prieigą prie fizinio švelnumo ir bendruomenės. Galiausiai Willow aprašo, kaip pačios trans moterys kartais puola detransiciją patyrusius vyrus, projektuodamos savo nesaugumą ir bandydamos nutildyti istorijas, kurios galėtų pakirsti jų tapatybes. Jis vaizduoja šias trans moteris kaip „savęs nekenčiančias“, mizandriškas ir desperatiškai siekiančias neleisti detransiciją patyrusiems vyrams priminti joms, kuo jos galėtų tapti. Bendras rezultatas, jo išvada, yra toks: detransiciją patyrę vyrai arba vėl pereina tranziciją, kad atgautų trans bendruomenės paramą, arba „nusižudo“, nes pagrindinė kultūra nesiūlo jokio alternatyvaus prieglobsčio. Jis baigia pakviesdamas detransiciją patyrusius vyrus į du „Discord“ serverius, nurodytus aprašyme – vieną mišrios lyties ir vieną tik vyrams – tikėdamasis suteikti solidarumą, kurio, jo teigimu, kitu atveju trūksta.